Kauno marios yra parko “stuburas” tiek jo teritorijos, tiek kraštovaizdžio bei hidrografijos požiūriu. Į marias suteka Karčiupio, Pravienos, Uolės, Strėvos upės bei kiti maži upeliai, tokie kaip Žaisa, Žigla, kurių užlietos žiotys tapusios siaurais ir giliais „lietuviškiais fiordais“. Kraštovaizdžio savitumą nulemia didelė plastiškos konfigūracijos, apribota miškais apaugusiais aukštais šlaitais tvenkinio akvatorija, kontrastuojanti gamtinių elementų natūralumu aplinkui vyraujančioms urbanizuotoms ir agrarinėms teritorijoms. Kauno marių pakrantės išsiskiria itin didele reljefo formų ir biotopų įvairove. Labai vaizdingi vingiuoti, statūs, raguvuoti marių krantai su aukštais bangų ardomais klifais. Daugybė gruntinio vandens šaltinių, atsivėrusių šlaituose, sudarė sąlygas griovų, vėliau virtusių raguvomis formavimuisi. Pakrantėse gausu mažų pelkučių, kuriose susidaro kalkiniai tufai.

Marių pakrantėse dominuoja mišrūs bei lapuočių miškai. Parko teritorijoje aptiktos 916 augalų rūšys, iš jų – 44 saugomų augalų ir 24 saugomų grybų rūšys. Turtingos augalijų bendrijos susiformavo žmogaus užsodintuose krantų želdiniuose ir išlikusiose Rumšiškių bei Dabintos sengirėse. Medžių rūšių įvairove garsėja Girionių parkas bei Dubravos arboretumas.
Parke nustatytos 25 žuvų, 16 varliagyvių ir roplių, 186 paukščių ir 49 žinduolių rūšys. Kauno mariose be kuojų, ešerių, karšių, lydekų, veisiasi ir Europos Bendrijos svarbos žuvų rūšys: salatis, kirtiklis ir vijūnas. Žuvingi vandenys perėjimo ir migracijų metu privilioja beveik visų Lietuvoje registruotų rūšių vandens paukščius. Didžioji regioninio parko dalis yra paskelbta paukščių apsaugai svarbia teritorija, čia peri juodasis peslys, plovinė vištelė ir tulžys.

Regioniniame parke yra daugiau kaip 30 gamtos ir kultūros paveldo vertybių. Kauno marių pakrantėje įsikūrę daugybę lankytojų pritraukiantys Lietuvos liaudies buities ir Salomėjos Nėries memorialinis muziejai. Viena didžiausių regioninio parko vertybių - Pažaislio vienuolyno ansamblis, tai unikalus XVII-XVIII a. pastatų kompleksas, vienas vertingiausių baroko paminklų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės Rytų Europoje. Viena tradiciškiausių ir įdomiausių XIX a. Rytų Lietuvos liaudiškų bažnyčių yra Rumšiškių bažnyčia ir varpinė, kuri nepakeista dėl Kauno hidroelektrinės statybos buvo perkelta iš užliejamos teritorijos į aukštesnę vietą. Garbingą panemuniečių praeitį, jų kovas su kryžiuočiais mena išlikę piliakalniai, kurių parke yra devyni. Apie Kauno marių apylinkių seniausiąją praeitį sužinosime iš atrastų kapų. Ryškiausi laidojimo papročiai, apie kuriuos byloja pilkapiai, Kauno marių regioninio parko teritorijoje yra jotvingiams priskirtini Maisiejūnų/ Surgantiškių ir Dovainonių/Kapitoniškių pilkapynai. Greta Kauno marių yra išlikę du unikalaus Rytų Europoje fortifikacinės architektūros ir karo istorijos paminklo Kauno tvirtovės žiedo objektai: carinę Rusiją menantis V fortas, du Vaišvydavos blindažai ir I pasaulinio karo geležinkelio (Palemono) forto liekanos su blindažų grandine.
Kauno marios – vienas tinkamiausių vandens telkinių buriuoti ir plaukioti motorinėmis valtimis. Būdami mūsų parke, būtinai pakeliaukite pažintiniais Žiegždrių geologiniu, Pakalniškių ir Arlaviškių takais, pasigrožėkite įstabiu kraštovaizdžiu Arlaviškių kadagių slėnyje ir ant aukščiausios atodangos Dovainonyse įrengtose regyklose, palieskite prie Samylų piliakalnio augančių Amūrinio kamštenio minkštą žievę ir apglėbkite įspūdingus Žiglos pakrančių maumedžius, trumpam apsistoti patogu įrengtose poilsiavietėse ir stovyklavietėje.

Kauno marių regioninio parko lankytojų centre visi norintys gali gauti išsamią informaciją apie regioninį parką, apie muziejus ir kitas įdomias vietas, navynę, maitinimą bei kitas paslaugas, pasiklausyti pasakojimo apie vidaus ekspoziciją, užsisakyti teminę mokomąją programą prie direkcijos veikiančioje Gamtos mokykloje, ekskursiją ar žygį po regioninį parką.

• Girionių parkas

• Dubravos arboretumas

Lankytojų centro adresas:
Miškininkų g. 2, Vaišvydavos k., LT 53106 Kauno raj.
Tel. 8 37 383 071
Faksas 8 37 383 070
info@kaunomarios.lt;
www.kaunomarios.lt

Pagrindinis mūsų pliusas yra tas, kad teikdami paslaugas mes ne tik atsižvelgiame į visus užsakovo pageidavimus, bet visais įmanomais būdais stengiamės užmegzti kuo šiltesnį kontaktą su klientu, išklausyti, perprasti kiekvieno konkretaus renginio pobūdį ir pagal tai teikti pačias profesionaliausias paslaugas. Dauguma kitų tokio pobūdžio firmų Lietuvoje apsiriboja technikos pateikimu ir atmestinu darbu. Stengiamės, kad klientas pajustų, mes esame renginio dalis, kad renginys mums rūpi ne ką mažiau, nei pačiam organizatoriui. Būtent to trūksta daugumai firmų, dirbančių „konvejerio“ principu.

Kodėl mes?
* Aukščiausia paslaugų kokybė už protingą kainą.
* 3 dažasvydžio bazės Šilainiuose ir Ringauduose ir Centre: pokarinio miesto, gamtoje ir uždaro tipo su stebėjimo erdvėmis žiūrovams.
*Po žaidimo turėsite visas sąlygas išsikepti šašlykus, pavakaroti.
*Esame sudarę sąlygas dažasvydį žaisti visą parą – vakariniams ir naktiniams žaidimams įrengėme galingą apšvietimo sistemą.
* Aukščiausias techninis lygis: sportiniai markeriai, dvistiklės – nerasojančios, nesubraižytos kaukės, apsauginės liemenės, aprangos ir viskas ko Jums gali prireikti!
*80 Įrangos komplektų užteks visiems!

Kiek kainuoja?
Kaina dalyviui su 100 kamuoliukų- 30 litų.
Kaina dalyviui su 200 kamuoliukų- 40 litų.

Moksleivių grupėms taikomos nuolaidos!

Kaip užsakyti?
Telefonu: +370 647 10555
El.paštu: info@saudom.lt
Skaipu: saudom.lt

Tikrasis kelionių džiaugsmas atsiskleidžia tada, kai bandome pažinti svetimą mums kultūra iš arčiau. Susipažįstame su naujais žmonėmis: išgeriame alaus su  vokiečiu vietinėje užeigoje ar ragaujame rūgščių apelsinų, augančių tiesiog Ispanijos gatvėje, matuojamės sarį Indijos turguje ar vaikštome po sakurų sodą Japonijoje, deramės su jaukios parduotuvės savininku Turkijoje dėl mielos smulkmenos, kurią ketiname parvežti lauktuvių namie likusiems artimiesiems.

Galima kalbėti apie tai, kad keliauti yra brangu, neįdomu, tikinti, kad atostogos skirtos poilsiui, o ne trankymuisi po pasaulio šalis neturint konkretaus apskaičiuoto ir visko apimančio plano. Iš dalies galima būtų sutikti su tokiomis abejonėmis. Keliauti, taip kad kelionės teiktų džiaugsmą reikia mokėti. Tačiau nebijant leistis nors ir į mažą avantiūrą galima maksimaliai pailsėti ir atsipalaiduoti. Svarbiausia atsikratyti stereotipų ir nebijoti išbandyti ko nors naujo. Pavyzdžiui, kiekvienam Lietuviui, vos ne į kraują įaugęs vasarojimas Palangoje. Sausakimši paplūdimiai, kavinės, dirbančios iki ryto, atrakcionai ir kiti visiems jau pažįstami poilsio bei pramogavimo būdai. Atsakykite atvirai į vieną klausimą: ar po tokios kelionės grįžtate pailsėję? Didžioji dauguma į šį klausimą tikriausiai atsakys neigiamai. O ar nebandėte, vietoje savaitės, praleistos Palangoje, savaitgalį pabūti Nidoje. Siūlyčiau pabandyti, nes pajusite visai kitą atmosferą. Pušynas, kopos ir ramybė. O ar buvote Nidoje žiemą? Šalta? Bet netikėta, nauja, neatrasta ir atitinka tikrosios kelionės dvasią.

Aišku, visiškiems naujokams kelionėse netreikėtų persistengti. Nerekomenduojama, savo pirmąją kelionę organizuoti į Indiją arba kur nors į Bangladešą, nes dėl patirties stokos ir kultūrinio šoko įspūdis  gali būti priešingas, nei tikitės. Pradėti reikėtų nuo savos šalies. Vietoj to, kad kiurksoti ilgąjį savaitgalį namie, išsiruoškite į trupą kelionę į Europos parką arba aplankykite Trakus, Raudondvarį ar kitą Lietuvos kampelį. Pasaulį reikia pradėti pažinti nuo savos šalies. Aplankykite kaimynines valstybes. Ir nė nepajusite, kaip imsite domėtis tolimesniais kraštais, kultūromis, įspūdinga gamta. Ir nepaisant to, kad po kelionės jusite lengvą nuovargį, bet tiek siela, tiek kūnas klyks iš laimės, nes kelionės – tai tikras džiaugsmas.

Istorija

Utena yra vienas seniausių Lietuvos miestų. Pirmą kartą ji paminėta 1261 metais Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške, kuriame buvo pasakojama apie ant Utenėlės upės kranto stovinčią medinę pilį. Pasak legendos, Utenos pilis buvo pastatyta kunigaikščio Utenio. 1373 – 1375 metais Utenos rajone siautėjantis Vokiečių ordinas praliejo ne vieno žmogaus kraują. Galiausiai 1433 metais Utenos pilis buvo nugriauta, o miestas perkeltas į kitą, ekonomiškai patogesnę vietą. 1416 – aisiais buvo pastatyta Utenos bažnyčia ir miestas tapo pilies seniūnija, nors pilies vaidmenį atliko Didžiojo kunigaikščio dvaras.

Gavusi prekybos privilegiją, Utena išsiplėtė dar labiau. XVI – XVII amžiuose miestas buvo perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą su keturkampe turgaus aikšte jo centre. Labai didelę įtaką miesto augimui padarė Šiaurės karas – 1700 – 1721 metais Utena buvo išgriauta ir sunaikinta įsiveržusių į miestą švedų.  Miestas pradėjo atsigauti tik tuomet, kai buvo nutiestas plentas Peterburgas – Varšuva, ėjęs pro miestą. Tai buvo pirmasis plentas Lietuvoje, nutiestas 1830 – 1836 – aisiais ir sujungęs Kauną su Zarasais. Dabar miestas galėjo kurtis ir plėstis iš naujo. 1899 – aisiais buvo nutiesta siauroji geležinkelio linija, taip pat ėjusi pro Uteną. 1918 metais vietiniame pašte buvo atidaryta pirmoji telefonų stotis. Utenai miesto statusas ir teisės suteikti 1924 metais. Šiandien miestas yra peržengęs savo istorines sienas ir prieš tai okupuotas Dauniškio bei Vyžuonaičio ežerų teritorijas, pasiekęs netgi Vyžuonos upę.

Utena šiandien

Utena šiandien yra miestas, pasižymintis savita kultūra, gamta ir istoriniais paminklais. Nemažai svarbių istorinio paveldo objektų buvo sunaikinti karų metu, bet tie, kurie išgyveno sunkius laikus, šiandien yra dar vertingesni, simbolizuojantys unikalią regiono etnografinę istoriją. Mieste, šalia senųjų kapinių, stovi Utenos Kirstaus žengimo dangun bažnyčia, Utenos centre – naujai pastatyta Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia, yra kelios stačiatikių cerkvės. Kultūrinį ir socialinį miesto gyvenimą vysto vietos Kultūros centras ir Vaikų socialinės paramos ir ugdymo centras. Utenoje veikia du pašto skyriai, Kraštotyros muziejus. Viena patraukliausių vietų saulėtomis dienomis – miesto parkas. Rašės hipodrome kiekvieną vasarą organizuojamos ristūnų lenktynės. Šventė sutraukia žmones iš visos Lietuvos, nes tai – unikalus, be galo daug malonumo suteikiantis, tik kartą per metus vykstantis renginys. Utena turi ir savo archeologinį paminklą – Utenos akmenį, kuris yra unikalus gamtos kūrinys – akmuo su dubeniu.

Tai ne viskas – Utenos rajone pilna vietų, kurias aplankyti ne tik verta, bet tiesiog būtina. Jos išsibarstę aplink Uteną – regioniniai parkai, draustiniai, piliakalniai, liaudies meno centrai,  gausybė senų dvarų ir kitų objektų. Nuostabi gamta – ežerai, upės, miškai ir piliakalniai – sukuria išskirtinę miesto ir jo aplinkos atmosferą, tad, atvykę čia, nenorėsite išvažiuoti, o jei ir išvažiuosite, tikrai sugrįšite dar kartą.

Aplankykite Uteną ir raskite čia laimę ir sėkmę, kurią pranašauja miestas. Nors miestas ir nedidukas, tačiau tai – neįtikėtinai graži vieta. Utena išaugino ne vieną protingą, sėkmingą ir laimingą žmogų, kaip antai garsųjį Bernardą Lown, Nobelio premijos laureatą. Mažų mažiausiai, ką patirsite apsilankę Utenoje, tai pasijusite laimingi.

Kaina:

Kontaktai:

Nijolė Jaugelienė

Adresas: Klaipėdos rajonas (Dauparai)

sodybasmiltele@gmail.com

tel. 868810513
www.sodybasmiltele.lt

Istorija

Nors gali nuskambėti gan ironiškai, tačiau pirmą kartą istorijoje Alytaus miestas buvo  paminėtas 1377m. Marburger kronikose, pasakojant, kaip jį sėkmingai tarpusavy pasidalino kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai.  Taigi, galima sakyti, kad oficialus Alytaus miesto gyvavimas prasidėjo nuo griuvimo. Alytuje pirmoji bažnyčia buvo pastatyta  tik 1524, tad iki tol miestas nebuvo minimas nė viename LDK dokumente. XVI a. pradžioje Alytus pagaliau gavo teisę oficialiai vadintis miestu ir šventė savo įkurtuves.

Vieta, kur įsikūręs Alytus, buvo be galo palanki miesto plėtrai, tačiau nuolatiniai karai, ligos ir gaisrai vis trukdė miestui suklestėti. Įdomiausia tai, kad, būdami gana ugningo, dzūkiško charakterio, gaisrus sukeldavo patys gyventojai. Nuolatinės tokios ir panašios negandos daug kartų keitė vizualųjį Alytaus veidą, bet kaskart atnaujintas miestas atrodė vis skurdžiau ir skurdžiau. XVIIIa. Alytus virto nežymia gyvenviete, ypač po to, kai 1776m. buvo nugriauta miesto rotušė. Po trečiojo padalijimo 1775m. Alytus buvo padalytas į dvi dalis – Nemuno kairėje buvusios teritorijos atiteko Rusijai, o dešinioji – Prūsijai.

Alytaus plėtra prasidėjo tik XIX a. pabaigoje, kai mieste caro valdžia nusprendė statyti kareivines, keturis frontus, plentą ir geležinkelį. Po Pirmojo Pasaulinio karo Alytus tapo rajono centru ir miesto istorija prasidėjo iš naujo. 1931 metais Alytaus tapo vienu pirmaujančių miestų. 1932 m. jis netgi buvo pripažintas kurortu, kuris traukė žmones ne tik grožiu, bet ir nuotykių kupina atmosfera. Vietos spaudoje  plito gandai apie beprotiškiausias meilės istorijas, vykstančias Alytuje. Netgi nepaisant to, kad įvažiavimas į miestą buvo mokamas, nuotykių ir poilsio ieškančiųjų čia netrūko.  Miesto klestėjimas buvo negailestingai nutrauktas antrojo Pasaulinio karo. 1941 m. Vokietijos karinės oro pajėgos sunaikino Alytaus centrą ir naujasis Alytaus egzistavimo laikotarpis prasidėjo tik 1964 metais. Tada buvo nuspręsta miestą paversti regioniniu pramonės centru. Dėl to buvo pastatyti nauji gyvenamieji rajonai ir gyventojų skaičius vėl ėmė augti. Kai Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę 1990 m., tuo pačiu metu buvo atkurta miesto savivalda.

Alytus šiandien

Alytuje dabar galima rasti daugybę pramogų ir vietų, kurias verta aplankyti. Taip pat gausu muziejų, iš kurių labiausiai dėmesį traukia Alytaus kraštotyros muziejus, Kovos už laisvę muziejus, Alytaus Teisės ir teisėtvarkos muziejus, nemažai memorialinių muziejų, meno galerijų. Mieste taip pat yra daug išpuoselėtų teminių parkų, tokių kaip „Miesto sodas“, „Kurorto parkas“, „Jaunimo parkas“, „Skulptūrų parkas Drevinukas“ ir nuostabus „Gulbynės” parkas. Be to, Alytaus regione daug gamtinių rezervatų, saugomų teritorijų ir piliakalnių. Štai todėl Alytus ir vadinamas „miestu parke“. Lankytojai, kuriuos domina architektūrinis ir istorinis paveldas, nunusivils. Žydų genocido kapinės ir partizanų būstinės bunkeris „Dainava“ taip pat yra Alytuje. Svečiuodamiesi mieste lankytojai gali aktyviai praleisti laisvalaikį, žaisdami dažasvydį ar tenisą, jodinėdami, slidinėdami, plaukiodami baidarėmis ar ištirti miestą apžvalginio skrydžio metu. Vietiniai gyventojai kas dieną gali rinktis iš galybės laisvalaikio praleidimo formų: kultūros centrai, kino teatras, naktiniai klubai, boulingas ar prekybos centrai. Taip pat Alytuje organizuojama nemažai įvairių renginių – alytiškiai tikrai neleistų, kad Dzūkijos sostinės svečiai nuobodžiautų.

Tikrai verta susipažinti su Alytumi. Nuostabi aplinka ir pramogų gausa garantuoja gerai praleistą viešnagės laiką. Kaip Feniksas, pakilęs iš pelenų, taip ir Alytus stebina ir žavi lankytojus savo grožiu ir gyvybingumu.

Aukštaitijos nacionalinis parkas įsteigtas 1974 metais. Tada jis buvo pavadintas Lietuvos TSR nacionaliniu parku, tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jam suteiktas dabartinis vardas. Pagrindiniai parko įkūrimo tikslai buvo išsaugoti Aukštaitijos regiono kultūrinį ir gamtinį paveldą, išsiskiriantį unikalia etnografija, bei skleisti ekologinio sąmoningumo idėją.

Gamta

Aukštaitijos nacionalinis parkas plyti rytų Lietuvoje, vos 100 kilometrų atstumu nuo Vilniaus. Jis apima 3 rajonus, o bendras jo plotas – daugiau nei 4000 hektarų. Šio krašto reljefas buvo suformuotas ledynų, tad yra kiek raižytas. 15 % teritorijos dengia vanduo – čia tyvuliuoja net 126 ežerai. Didžiausi iš jų – Kretuonas ir Drignis, o Tauragnas – giliausias ežeras ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke, bet ir visoje Lietuvoje. Vietos mikroklimatas čia kiek nenuspėjamas – tikėtini greiti oro sąlygų pokyčiai, tad atvykstantiems svečiams rekomenduojama būti pasiruošusiems viskam – vasarą – ir karščiui, ir liūčiai, žiemą- neatmesti pūgos galimybės. Miškai sudaro maždaug 70 % parko teritorijos. Augmenijos margumas juose iš tiesų stulbinantis. 663 rūšys grybų, 779 skirtingos rūšys aukštesniųjų augalų, išskirtinis gamtos sukurtas paminklas – daugiau nei 800 metų senumo Tranaiškio ąžuolas, taip pat  – kadagių giraitė (aukščiausias medis joje siekia net 12 metrų) ir t.t. Dar didesnį įspūdį kelia vietinės gyvūnijos „kolekcija“. Aukštaitijos nacionalinis parkas gali didžiuotis savo teritorijoje glaudžiantis net 51 į Raudonąją knygą įtrauktą paukščių rūšį, o jau  vabzdžių įvairovė – net nesuskaičiuosi. Tikimybė, kad vasarą čia atvykę ir atidžiai pasidairę pamatysite neįtikėtinų spalvų vikšrą ar vabalą, kokio net nebūtumėte gyvenime įsivaizdavę – kone neišvengiama. Kas be ko, ir parko ežerai pilni žuvų, miškų tankmėse slepiasi daugybė roplių, veisiasi nemažai žinduolių rūšių. Iš tiesų, šiuose miškuose  slepiasi atskiras pasaulis, kuriame galioja savitos taisyklės ir gyvena savita, gyvūnijos bendruomenė.

Lankytinos vietos

Aukšaitijos nacionaliniame parke lankytojai ras 6 vandens malūnus. Garsiausias iš jų – 200 metų senumo Ginučių vandens malūnas. Jame saugoma unikali išlikusi įranga, tad Ginučių malūnas įtrauktas į Lietuvos technikos paveldo sąrašą. Be to, Aukštaitijos nacionaliniame parke gausu piliakalnių, sukurptų IX – XII amžiuose. Gražiausi vaizdai atsiveria nuo legendomis apipinto Taurapilio piliakalnio, iškilusio tarp trijų ežerų. Parke yra ir keletas aplankyti vertų kalnų – tai Ladakalnis ir Lygumų kalnas. Aukštaitijos nacionaliniame parke esančius natūralius gamtos paminklus puikiai papildo ir nemažai žmonių kūrinių. Vienas iš pavyzdžių – medinės architektūros paveldu Lietuvoje pripažinta medinė Palūšės bažnyčia. Šio unikalaus statinio, turinčio išskirtinę aštuonkampę varpinę, atvaizdas netgi buvo spausdinamas 1 lito nominalo banknoto. Banknotas apyvartoje nebenaudojamas, tačiau jis visada išliks kaip vertingas Lietuvos istorijos eksponatas. Reikėtų paminėti ir tai, jog Palūšėje gimė bei gyveno garsus Lietuvos kompozitorius Mikas Petrauskas. Jis buvo pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autorius. 1973 metais šiam muzikui parke pastatytas paminklas.

Muziejai

Greičiausiai pats įdomiausias Aukštaitijos nacionalinio parko muziejus yra Senovės bitininkystės muziejus. Tai vieta, kurioje lankytojai gali susipažinti su bitininkystės tradicijomis ir istorija Lietuvoje. Be to, galybė etnografinių kaimelių, pabirusių visame Aukštaitijos nacionaliniame parke, yra ne kas kita, o Jus kviečiantys ir Jūsų laukiantys muziejai po atviru dangumi.

Kontaktai:

http://www.anp.lt

Archeologai nurodo, kad Kauno pilis buvo pastatyta XIV amžiuje, nors nėra jokių raštinių šaltinių, patvirtinančių šią informaciją. Tuo metu ji užėmė pusę hektaro ir buvo plačiai žinoma kaip labai stipri pilis. Iškilusi strategiškai itin patogioje vietoje, kur yra Nemuno ir Neries upių santaka, jungianti 2 didžiausius Lietuvos miestus – Vilnių ir Kauną, Kauno pilis dažnai susidurdavo su kryžiuočių puldinėjimais. 1362 metais pilis buvo sugriauta Kryžiuočių ordino, bet lietuviai 1368 metais pastatė naują. Naujoji pilis buvo aptverta 12 metrų aukščio, 3,5 metrų pločio sienomis. Visuose 4 kampuose pastatyti bokštai.

Antrojoje XVI amžiaus pusėje Kauno pilis buvo vėl sustiprinta – vidiniame kieme buvo įrengta medinė galerija, pritaikyta šauliams šaudyti parako ginklais. Deja, kai šios technologijos buvo išrastos, pilis neteko savo gynybinės svarbos – net ir aukštos ir storos sienos negalėjo atlaikyti sprogimų jėgos, todėl pilis tapo Lietuvos kunigaikščių rezidencija. 1549 metais Kauno pilis atiteko žymiai lietuvių didikei Barborai Radvilaitei, labai gražiai pertvarkiusiai pilį. XVII – ojo amžiaus pabaigoje dalis pilies buvo sugriauta Neries upės vandens. Nepaisant to, Kauno pilis tame pačiame amžiuje buvo naudojama Rusijos ir Švedijos kariuomenių kariniais tikslais. Kauno pilis paskutinį kartą buvo nusiaubta tuomet, kai į Lietuvą įžengė Napoleono armija. 1930 metais Kauno pilyje pradėti archeologiniai tyrimai ir išsaugojimo darbai. Pietryčiuose buvęs pilies bokštas buvo atstatytas, o jame įrengtas Vytauto Didžiojo karo muziejus, kurio šiandien pilyje nebėra, nes ekspozicija 9 – ame dešimtmetyje buvo grąžinta į Karo muziejų.

Šiandien Kauno pilis yra nacionalinės svarbos architektūros paminklas. Tai seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Nors pilyje nėra jokios nuolatinės parodos, įvairias ekspozicijas čia galima pamatyti gana dažnai. Vasarą turistai kviečiami apsilankyti pilies bokšte ir jos požemiuose, norint artimiau susipažinti su Kauno istorija savotiškai atsiduriant jos viduje. Kadangi čia yra įkurtas turizmo informacijos centras, žmonėms suteikiama visa informaciją apie keliones, ekskursijas ir pramogas Kauno rajone. Žmonės čia taip pat gali įsigyti originalių suvenyrų, užsisakyti viešbučius, ekskursijas ir transportą.

Kauno pilis yra itin saugomas istorinis paminklas, šiandien demonstruojantis žmonėms pirmąją erdvinę konstrukciją Lietuvos teritorijoje. Šios pilies griuvėsiai, esantys ant nuostabią upės slėnio panoramą atveriančios kalvos, neabejotinai yra viena svarbiausių lankytinų vietų Kaune.

Atlikus archeologinius kasinėjimus, dabartiniame Gedimino pilies kalne buvo rasta gyventojų pėdsakų iš Neolito laikų. XI-XIII amžiuje čia stovėjo medinė pilis. Ji, kaip ir Vilniaus miestas, pirmą kartą buvo paminėta 1323 metais. Daugiau kaip 250 metų, skaičiuojant nuo 1315 m., kai LDK valdė Gediminaičių dinastija, Vilniaus pilies kompleksas tarnavo kaip gynybinė tvirtovė. Kompleksą sudarė žemutinė ir viršutinė pilys, bei šlaito pilis. Žemutinė pilis išsiplėtė iki kelių hektarų teritorijos. Ji stovėjo ten pat, kur šiuo metu stovi Vilniaus katedra ir atrodė kaip atskiras miestas su mokykla, arsenalu, arklidėmis, gyvenamaisiais pastatais, katedra. 1800m. Žemutinė pilis buvo sunaikinta, ją šiandien simbolizuoja neseniai šalia Katedros atstatyti garsieji Valdovų rūmai. Šlaito pilis rėmėsi į kalno, kuris šiandien vadinamas Aukšlės kalnu, šlaitą –   jo viršuje šiandien stovi iš toli gerai matomas Trijų kryžių paminklas. Šlaito pilį 1390m. sudegino  vokiečių ordinas. Viršutinės pilies, dar vadinamos Gedimino pilimi, griuvėsiai dar nesudūlėję guli Gedimino kalne. Buvo laikai, kai ji veikė kaip pats svarbiausias LDK politinis centras. Gedimino pilies bokštas yra išlikęs ir gerai matomas iš bet kurios Vilniaus senamiesčio vietos. Bokšte įrengtas muziejus ir apžvalgos aikštelė. Turbūt nereikia sakyti, kad Gedimino pilies bokštas – vienas tipiškiausių Vilniaus miesto simbolių.

Gedimino pilies bokšto muziejus yra Nacionalinio Lietuvos muziejaus dalis. Ten eksponuojama paroda pavadinimu „Pilies ginklai ir ikonografija“. Parodoje lankytojai gali pamatyti Vilniaus pilių kompleksų modelius, istorinius ginklus ir Vilniaus miesto senąją ikonografiją. Į Gedimino kalną galima užkopti patiems, arba pasikelti kasdien veikiančiu keltuvu. Nuo Gedimino kalno atsiveria nuostabi Vilniaus miesto panorama. Daugelis žmonių, ypač jaunimas, mėgsta įsitaisyti ant plačios akmeninės pilies tvoros ir stebėti miesto gyvenimą iš viršaus. Tai įspūdinga vieta, kur vaikinai atsiveda merginas,  kurią gidai įtraukia kaip būtiną objektą ekskursijų maršrutuose.  Vienintelis nepatogumas, iškylantis lankant pilį – tai būtinybė laiku nusigauti nuo kalno, kad netyčia nebūtum užrakintas kalno teritorijoje.

Adresas:

Arsenalo g. 5, LT-01100 Vilnius.
Tel. (8 ~ 5) 261 74 53.
El. paštas pilis[at]lnm.lt
http://www.lnm.lt/

Informacija lankytojui

Darbo laikas
Gegužės 1 d. – rugsėjo 30 d.:
kasdien 10–19 val.
Spalio 1 d. – balandžio 30 d.:
antradieniais – sekmadieniais 10–17 val.

Bilieto kaina:
suaugusiesiems – 5 Lt,
moksleiviams, pensininkams, pateikusiems pažymėjimą – 2 Lt.

Ekskursijos kaina:
lietuvių kalba grupei iki 20 žmonių – 30 Lt;
užsienio kalba (rusų, anglų) grupei iki 20 žmonių – 50 Lt.
Gedimino pilies bokšto ekspozicijoje ekskursijas gali vesti tik muziejaus arba institucijos, su kuria muziejus yra sudaręs sutartį, ekskursijų vadovai.

Fotografavimas, filmavimas:
Gedimino pilies bokšte fotografuoti ir filmuoti leidžiama tik gavus muziejaus vyr. fondų saugotojo leidimą.
Filmavimas profesionalia įranga Gedimino pilies bokšte ir apžvalginėje aikštelėje 1 val. – 50 Lt.

 Ekspozicija
Ekspozicija „Ginklai ir pilies ikonografija“ supažindina su XIV a. II pusės bei XVII a. pradžios Vilniaus pilių rekonstrukciniais maketais, ginkluote, ikonografine senojo Vilniaus medžiaga.